Pirmas susitikimas su didžiausiu pasaulio plėšrūnu
Pasakoja Laura Stukonytė - biologė, okeanografijos magistrantė ir viena iš po bangom įkūrėjų
Atlanto vandenyno vidurys, San Migelio sala, Azorų salynas. Prasidėjo pirmoji mano praktikos diena, ir mes išplaukėme motorine valtimi į banguotą vandenyną - ne pati geriausia pradžia dar prie bangų nepratusiam skrandžiui.
Netrukus gavome radijo bangų pranešimą apie netoliese esantį kašalotą, ir iš tiesų, už kelių minučių pirmą kartą gyvai pamačiau šį keliolikos metrų ilgio milžiną - didžiausią pasaulio plėšrūną.
Jis ramiai kvėpavo plūduriuodamas paviršiuje apie dešimt minučių. Staiga kapitonas perspėjo, kad banginis tuoj ners ir pakels uodegą, tad aš, sulaikius kvapą, pasiruošiau užfiksuoti šią kulminaciją. "Na, girdėjau pirmoji diena buvo sėkminga?" - grįžus į krantą paklausė viršininkas. Parodžiau užfiksuotą kašaloto uodegą, o jis iškart tarė "A, Ponas Patikimasis, mūsų įžymybė - čia sutinkamas jau bent 20 metų"
Tą dieną pamačiau gyvūną, kuris tikriausiai galėtų paliudyti kardinalius Azorų salų kultūros pokyčius. Vienas pagrindinių vietos gyventojų ekonomikos variklių per kelis dešimtmečius perėjo nuo banginių medžioklės iki stebėjimo, tačiau nepasikeitė viena - ko gero žymiausias salyno simbolis visais laikais buvo, ir tikiuosi bus, kašalotas.
Taip mano banginių nuotraukų kolekciją pradėjo pirmoji kašaloto uodega. Šios nuotraukos, padarytos stebėjimo turų metų, ne tik prisiminimams - kiekvieno kašaloto uodega skiriasi savo siluetu ir įkirpimais, tad nuotraukos mokslininkams padeda išsiaiškinti kur individai keliauja, ar priklauso kokiai nors grupei bei kaip dažnai lankosi salyno vandenyse. Būtent iš nuotraukų žinome, kad mano nufotografuotas banginis čia matomas jau šitiek metų.
Kodėl mums turėtų rūpėti kašalotų kelionės?
Žinios apie migracijas, veisimosi bei maitinimosi zonas padeda efektyviau saugoti šią nykstančią rūšį bei geriau suprasti įvairių vandenyno vietų mitybos tinklus, kurie daro įtaką ir žmogui.
Kuo aplinkai svarbūs kašalotai?
Jie ne tik reguliuoja žemesnėse mitybos grandinės pakopose esančių gyvūnų kiekį ir palaiko jų harmoniją, bet ir turi savo rolę šiltnamio dujų, kurios sukelia globalinį atšilimą, kiekio mažinime. Maitindamiesi gilumose ir išnirdami į paviršių įkvėpti bei tuo pačiu pasituštinti, kašalotai iš gelmių atneša mitybines medžiagas, kurių paviršiuje dažnai trūksta. Šios medžiagos (pavyzdžiui, fosfatai bei nitratai) būtinos paviršiuje gyvenančiam fitoplanktonui - deguonį gaminantiems organizmams, kurie vykdydami fotosintezę iš aplinkos sugeria anglies dioksidą - vienas iš pagrindinių šiltnamio efektą sukeliančių dujų.
“Patręšdami” fitoplanktoną, kašalotai taip pat didina ekosistemos produktyvumą, kadangi kiekviena mitybos grandinė atviroje jūroje prasideda būtent šiais fotosintezę vykdančiais smulkiais organizmais, kuriais minta kiti. jūrų gyventojai.
Ponas Patikimasis pakelia uodegą ir pradingsta maždaug 50 minučių trukmės medžioklei apie vieno kilometro gylyje, kur visiškoje tamsoje tikriausiai susikaus su nedaug mažesniais už save gigantiškaisiais kalmarais. Bandau įsivaizduoti, kaip atrodo tokia kova, po kurios kašalotai paprastai lieka ne tik su pilnais skrandžiais, bet ir kalmarų čiuptuvų randais nusėta oda. Primena fantastinį filmą. Tačiau tai - tik viena iš įspūdingų tikrų istorijų, slypinčių po vandenyno bangom.
