Lietuvos mokslininkės sukūrė aplinkai draugišką būdą valyti naftos išsiliejimus
Gyvūnams ir aplinkai grėsmingi naftos išsiliejimai vyksta ne tik kažkur toli Meksikos įlankoje, bet ir mūsų pašonėje. Štai 2020 metais iš Būtingės naftos terminalo išsiliejimo metu į Baltijos jūrą pasklido 2 tonos naftos, o mažesnio masto išsiliejimų mūsų vandenyse pasitaiko nuolatos.
Daugybės gyvūnų žūtimi dažnai pasibaigiančius išsiliejimus valyti sudėtinga, tačiau šių metų Prezidento Valdo Adamkaus aplinkosauginės premijos laureatė, Klaipėdos universiteto mokslininkė dr. Tatjana Paulauskienė su komanda neseniai užpatentavo naują, aplinkai draugišką būdą valyti naftą panaudojant mikroorganizmus.
Klaipėdos universiteto mokslininkių išrasta technologija išbandoma Klaipėdos Uoste. Šaltinis: Klaipėdos universitetas
Galbūt pamenate 2010 metais pasaulį sukrėtusį vieną didžiausių naftos išsiliejimų istorijoje, įvykusį Meksikos įlankoje? Sprogus „Deepwater Horizon“ naftos gręžimo platformai, į aplinką besiveržiančią naftą sustabdyti pavyko tik po 9 mėnesių. Per tą laiką į įlankos vandenis pateko apie 600 tūkstančių tonų naftos – toks milžiniškas kiekis užpildytų daugiau nei 250 olimpinių baseinų.
Naftos plėvelei padengus vandens paviršių, jame esančių gyvūnų kūnai taip pat pasidengia riebiu šios medžiagos sluoksniu. Ypatingas pavojus kyla vandens paukščiams, kurių plunksnos pasidaro sunkios ir praranda savo šilumos sulaikymo savybes – dėl to paukščiai ne tik nebegali skristi ar plaukti, bet ir sušąla – neretai mirtinai.
Be to, snapu valydamiesi suterštas savo plunksnas, paukščiai rizikuoja šią toksišką medžiagą praryti. Į organizmo vidų patekusi nafta pažeidžia virškinimo sistemą bei kitus organus, kas gali baigtis gyvūno žūtimi. Tas pats vyksta ir su vandens paviršiuje besimaitinančiais gyvūnais, tokiais kaip delfinai ar jūros vėžliai.
Jūros vėžlys, gelbėjamas po „Deepwater Horizon“ naftos išsiliejimo Meksikos įlankoje. Šaltinis: NOAA
Tai tik keli pavyzdžiai neaprėpiamo neigiamo naftos išsiliejimų poveikio gyvūnams – ir net praėjus daugiau nei 13 metų, ilgalaikis katastrofinio įvykio Meksikos įlankoje poveikis aplinkai stebimas iki šiol. Nors tokio masto išsiliejimai pasitaiko sąlyginai retai, mažesni (tačiau tiek pat pavojingi) naftos išsiliejimai vyksta nuolatos – net ir mūsų Baltijos jūroje.
Bendrai, kasmet vandenyną užteršia daugiau nei 1 milijonas tonų naftos.
Tačiau tobulėjančios technologijos atneša gerų naujienų. Džiaugiamės, galėdamos pasidalinti, kad vienos iš jų išradėja – Klaipėdos universiteto mokslininkė dr. Tatjana Paulauskienė, kuriai šių metų birželio mėnesį iškilmingai įteikta Prezidento Valdo Adamkaus aplinkosauginė premija.
„Baltijos jūroje kursuoja itin daug laivų – kiekvieną minutę jų turime apie 2000, o vienas iš pagrindinių gabenamų krovinių yra nafta ir naftos produktai,“ sako dr. Tatjana Paulauskienė.
„Be to, turime nemažai naftos terminalų, kuriuose perpylimo operacijų metu gali įvykti išsiliejimai. Manoma, kad per ateinantį dešimtmetį jūrų transportas dar labiau suaktyvės, tad galimai augs ir nelaimingų atsitikimų tikimybė bei užterštumo nafta ir naftos produktais pavojus.“
Mokslininkės susidomėjimą sukėlę dideli naftos išsiliejimai bei meilė jūrai, prie kurios užaugo Klaipėdoje, paskatino ieškoti būdų, kaip sumažinti tokių įvykių neigiamą poveikį aplinkai. Panašu, kad jai pavyko: drauge su dr. Marija Kataržyte jos sukūrė ir užpatentavo iki šiol nematytą, tvarų ir veiksmingą būdą pašalinti vandenyje esančią naftą, bei įkūrė kompaniją Inobiostar, parduodančią šią technologiją pasauliui.
Dr. Tatjana Paulauskienė. Šaltinis: Klaipėdos universitetas
Dr. Marija Kataržytė. Šaltinis: Klaipėdos universitetas
Naftos teršalų valymas - kaip tai vyksta?
Pramonėje paprastai naudojami du pagrindiniai būdai naftos teršalams pašalinti: juos galima arba sugerti, arba išskaidyti. Naftos sugėrimui naudojamos sintetinės arba natūralios kilmės medžiagos, vadinamos sorbentais. Šios medžiagos lyg kempinė pritraukia naftą prie savo paviršiaus ir sugeria ją į savo struktūrą. „Tačiau dauguma atvejų, sugeriami ne tik naftos teršalai, bet ir vanduo. Dėl to sorbentai sunkėja ir laikui bėgant skęsta, sukurdami papildomą taršą,“ sako dr. Paulauskienė.
Kitam metodui – išskaidymui – naudojamos cheminės medžiagos, suskaidančios naftą į mažus lašelius, kurie nuslūgsta į jūros dugną. „Tokiu būdu teršalai tampa nematomi, o vandens užterštumo problema niekur nedingsta dar ilgą laiką. Taigi, reikalingi inovatyvūs, tvarūs sprendimai, kurie padėtų sumažinti taršos riziką vietos ekosistemoms ir neigiamą poveikį žmonių gerovei,“ sako dr. Paulauskienė.
Viena iš tokių perspektyvių sričių vadinama bioremediacija – arba gyvų organizmų, tokių kaip bakterijos ar grybai, naudojimas teršalų valymui bei neutralizavimui.
Naftos teršalai vandens paviršiuje. Šaltinis: Klaipėdos universitetas
Lietuvių užpatentuota aplinkai draugiška technologija
Dr. Tatjanos Paulauskienės vedama mokslininkų grupė kuria būtent bioremediacija paremtus, aplinkai draugiškus sprendimus naftos teršalų valymui jūroje ir uosto akvatorijoje. Nauja lietuvių užpatentuota technologija ant įvairių sorbentų užaugina natūraliai naftą skaidančius mikroskopinius grybus ar bakterijas.
„Vienas iš mūsų technologijos naudojamų pagrindų – iš žemės ūkio atlikę šiaudai bei iš Baltijos jūros išskirti naftą skaidyti gebantys mikroorganizmai,“ pasakoja mokslininkė. „Šie mikroorganizmai naudoja naftą kaip anglies šaltinį. Jų populiacija nuolat auga ir pradeda mažėti, kuomet sumažėja teršalų kiekis, t.y., įvyksta teršalų neutralizavimas iki anglies dvideginio ir vandens.“
Šiaudai ir naftą skaidantys mikroorganizmai - vienas iš Lietuvos mokslininkių sukurtų naftos valymo technologijų pagrindų. Šaltinis: Klaipėdos universitetas
Tuo tarpu įprastai naftos teršalų sugėrimui naudojami sintetiniai sorbentai utilizuojami juos deginant. Degimo proceso metu išsiskiria ženkliai didesnis anglies dvideginio, arba vienų pagrindinių šiltnamio dujų, pėdsakas. Tad mokslininkių dr. Tatjanos Paulauskienės ir dr. Marijos Kataržytės išrasti būdai naftos teršalų valymui panaudoti natūralias medžiagas bei mikroorganizmus – svarbus Klaipėdos universiteto ir Inobiostar kuriamo produkto išskirtinumas siekiant pereiti prie klimatui neutralios ekonomikos.
Vardan sveikos Baltijos jūros
Praėjusią vasarą mokslininkių užpatentuota technologija buvo sėkmingai išbandyta Klaipėdos uosto akvatorijoje. Dabar tikimasi toliau plėtoti jos naudojimą, tuo pačiu ieškant ir dar efektyvesnių medžiagų, kurios atliktų sorbento funkciją.
Dr. Tatjana Paulauskienė Prezidento Valdo Adamkaus gamtosauginės premijos įteikimo ceremonijoje. Šaltinis: Klaipėdos universitetas
„Tiek vaikystėje, tiek dabar praleidžiu nemažai laiko prie Baltijos jūros ir norėčiau, kad ji būtų sveika, tiek mums, tiek ir ateinančioms kartoms,“ sako šių metų Prezidento Valdo Adamkaus gamtosauginės premijos laureatė dr. Paulauskienė. „Tikiu, kad bendromis pastangomis mes sukursime švarią ir saugią aplinką, o Baltijos jūra bus sveika, sujungianti skirtingus regionus ir užtikrinanti žmonių gerovę.“
