Vandenyno ABC: Akvakultūra - kas tai?
Planetos žmonių populiacija auga, ir maisto jai reikia vis daugiau. Didelė dalis mūsų žuvies ir jūros gėrybių išteklių jau atsidūrę rimtame pavojuje dėl pernelyg intensyvios žvejybos. Ar jūros organizmų auginimas ūkiuose galėtų sumažinti šį spaudimą vandenyno ekosistemoms ir išmaitinti žmoniją? Susipažinkime su akvakultūra!
Akvakultūra – tai komercinis vandens organizmų auginimas. Šiuo metu tai yra greičiausiai auganti ir labiausiai technologiškai pažangi maisto produkcijos šaka.
Akvakultūros ūkiuose auginamos gėlavandenės arba jūrinės žuvys, vėžiagyviai (pvz. krevetės ar vėžiai), moliuskai (pvz. austrės ar midijos) ar net dumbliai. Šie organizmai auginami aptvaruose, kurie gali būti įrengti natūralioje aplinkoje (pvz. jūrų pakrantėse, tvenkiniuose ar ežeruose), arba uždaruose baseinuose.
Apie 50% pasaulyje suvartojamos žuvies ir jūros gėrybių jau atkeliauja iš akvakultūros ūkių.
Europoje akvakultūra labiausiai išvystyta Norvegijoje, kur auginamos Atlantinės lašišos. Kitos populiarios auginamos žuvų ryšys - upėtakiai, unguriai, karpiai, karosai. Šiltų vandenų rūšys auginamos Viduržemio jūros regione, kur ypač populiari moliuskų - austrių bei midijų - akvakultūra. Taip pat auginami ir dumbliai - tai viena produktyviausių akvakultūros šakų, ypač išvystyta Kinijoje.
Lietuvoje akvakultūra taip pat vystoma, nors šiuo metu tik gėlavandenių organizmų. Labiausiai paplitusi karpių žuvininkystė tvenkiniuose, tačiau auginamos ir kitos gėlavandenės žuvys.
Ar akvakultūra išgelbės vandenyną?
Akvakultūra ne tik padeda spręsti maisto trūkumo problemą, bet ir yra laikoma būdu kovoti su pernelyg intensyvia žvejyba. Tačiau nors visa tai skamba puikiai, iš tiesų ne viskas taip paprasta. Ši maisto produkcijos šaka - dar besivystanti ir turi pakankamai netobulumų, ypatingai auginant organizmus natūralioje aplinkoje:
Neretai siekiant atlaisvinti vietą akvakultūros ūkių kūrimui yra suniokojamos vietinės pakrančių ekosistemos.
Kai kuriose Azijos šalyse akvakultūros ūkiai yra viena pagrindinių grėsmių pakrantės mangrovių miškų ekosistemoms, kurios sparčiai kertamos krevečių akvakultūros tikslais. Pavyzdžiui, Mianmare iškirsta net 80% šių su klimato kaita padedančių kovoti augalų.
Iš natūralioje aplinkoje esančių aptvarų organizmai gali ištrūkti ir pradėti konkuruoti su natūraliai toje aplinkoje gyvenančiomis rūšimis, bei perduoti ligas laukiniams gyvūnams.
Kyla ir taršos grėsmė. Vienoje atviroje teritorijoje laikomas didelis organizmų kiekis neišvengiamai šalins savo atliekas, kurios besikaupdamos gali paskatinti eutrofikaciją - žalingą procesą, dėl kurio žydi vanduo ir ilgainiui susidaro negyvosios zonos.
Mangrovių miškų ekosistemos stipriai nukentėjo dėl krevečių akvakultūros ūkių plitimo
Organizmų auginimas uždaruose baseinuose išsprendžia daugelį šių problemų, tačiau taip pat yra žymiai brangesnis procesas. Vanduo uždaruose baseinuose turi būti švarus - t.y., cirkuliuoti ir būti nuolat filtruojamas, o tai naudoja daug energijos.
Jei baseinuose ar tvenkiniuose nėra sistemos, kuri valo ir dar kartą panaudoja tą patį vandenį, atsiranda nuotekų tvarkymo ir taršos problemos, kurios vėlgi skatina eutrofikacijos procesą.
Tad tai – esminės akvakultūros problemos, kurioms šiuo metu dar ieškoma tinkamiausių sprendimų. Juos atradus ir įgyvendinus, ši moderni maisto pramonės šaka galėtų padėti išsaugoti laukines jūros organizmų populiacijas.
Sausumoje įrengti akvakultūros tvenkiniai
Kas akvakultūros laukia ateityje?
Akvakultūros pramonė neišvengiamai augs. Tikėtina, kad bus išrasti vis efektyvesni būdai auginti organizmus uždaruose baseinuose taip sumažinant poveikį aplinkai. Tuo tarpu natūralioje aplinkoje statomų aptvarų daugės atviroje jūroje - ten, kur srovės gali išnešioti atliekas ir nereikia niokoti pakrančių gamtos.
Kaip žinoti, ar mano perkama žuvis ar jūros gėrybės užaugintos nekenkiant aplinkai?
Perkant žuvį ar jūros produktus kviečiame pasiskaityti Lietuvos Gamtos Fondo projekto Nyksta žuvys atsakingo žuvies vartojimo gidą bei rinktis produktus, pažymėtus ASC arba MSC sertifikatais.
