Vandenyno ABC: Eutrofikacija ir negyvosios zonos. Kas tai?
Galbūt jau teko girdėti, kad eutrofikacija - bene didžiausia mūsų Baltijos jūros problema, dėl kurios netgi susidaro baugiai skambančios negyvosios zonos? O galbūt matei ir užuodei, kaip “žydi” vanduo Kuršių mariose? Šiame Vandenyno ABC įraše paaiškinsime, kas slepiasi už šių terminų.
Eutrofikacija - tai procesas, kurio metu dėl padidėjusio maistinių medžiagų kiekio vandenyje sparčiai auga dumblių kiekis, kitaip tariant - vanduo ima “žydėti”. Pagrindinės maistinės medžiagos, sukeliančios eutrofikaciją yra azotas ir fosforas.
Visai ne atsitiktinumas yra tai, kad šie du elementai taip pat yra pagrindinės cheminių trąšų sudedamosios medžiagos. Azotą ir fosforą naudoja ir sausumoje augantys augalai, tad patręšus laukus tokiomis trąšomis augalai auga geriau ir greičiau. Tačiau ūkiuose naudojamos cheminės trašos yra ir vienos pagrindinių eutrofikacijos proceso skatintojų vandens telkiniuose.
Kaip trąšos pasiekia jūrą? Dalis jų patręšus laukus nuteka į artimiausius vandens telkinius, tarp jų - upes, o tuomet upės įtekėdamos į jūrą kartu atneša ir azotą bei fosforą. Šių medžiagų poveikis ypatingai stipriai jaučiamas Baltijos jūroje - tačiau ne todėl, kad jos pakrantėse naudojama daugiausiai trąšų. Stiprią eutrofikaciją Baltijos jūroje iš esmės lemia tai, kad į ją įteka daugybė upių, o pati jūra yra labai uždara ir menkai susisiekia su Atlanto vandenynu, tad vanduo joje retai atsinaujina. Šitaip cheminė tarša Baltijoje kaupiasi.
Eutrofikacijos metu dideliam dumblių kiekiui padengus vandens paviršių žalia mase, pro jį sunkiai prasiskverbia saulės šviesa. Taip po vandeniu sustoja fotosintezė - procesas, kurio metu naudojant saulės šviesą gaminamas deguonis. Be to, dumbliai ne tik greitai dauginasi, bet ir greitai žūna, o žuvę keliauja į dugną, kur yra skaidomi bakterijų. Bakterijoms skaidant dumblius, sunaudojamas didelis deguonies kiekis, kurio eutrofikuotose zonose ir taip mažėja dėl sustojusios fotosintezės.
Ekstremaliu atveju tokios teritorijos tampa negyvosiomis zonomis (angl. dead zones), kuriose dėl deguonies trūkumo nebelieka beveik jokios gyvybės - vandens augalai išnyksta, o gyvūnai arba palieka bedeguonę teritoriją arba yra pasmerkti žūti.
Viena didžiausių negyvųjų zonų pasaulyje yra Baltijos jūroje.
Be to, kai kurie dumbliai išskiria toksinus, kurie gali būti pavojingi žmogaus ir kitų organizmų sveikatai. Taigi, eutrofikacijos paveiktos vietos tampa netinkamos maudytis (ką jau kalbėti apie pūvančių dumblių kvapą), o keliaudami mitybos grandine dumblių išskirti toksinai gali pasiekti žmogų per jūros gėrybes - valgant eutrofikuotose zonose pagautus moliuskus.
Palydovinė “žydinčio” Baltijos jūros paviršiaus nuotrauka ties Gotlando sala.
Ieškomi įvairūs būdai spręsti eutrofikacijos problemai Baltijos jūroje ir Kuršių mariose. Mokslininkai tiria galimybes valyti vandenį plūduriuojančiomis augalų salomis, sugeriančiomis azoto ir fosforo perteklių, arba vandenį filtruojančiais moliuskais. Tačiau kelias, panašu, dar ilgas. Labai svarbi ir visuomenės pagalba - atsakingas ūkininkavimas ir organinių ūkių rėmimas, mažesnis skalbimo priemonių su azoto ir fosforo junginiais naudojimas ir teisingas nuotekų valymas padeda sumažinti azoto ir fosforo patekimą į Baltijos jūroje.
Daugiau apie eutrofikaciją ir negyvasias zonas - Po bangom rubrikoje laidoje Mokslo Sriuba:
Šaltiniai:
http://stateofthebalticsea.helcom.fi/pressures-and-their-status/eutrophication/
https://ec.europa.eu/environment/marine/good-environmental-status/descriptor-5/index_en.htm
https://www.eea.europa.eu/data-and-maps/indicators/ocean-oxygen-content/what-is-the-trend-in
