Mėnesis laive Grenlandijos jūroje tiriant pintis

Taip, kaip žmogaus smalsumą traukia visatos platybės, taip neabejotinai žavi ir neatrastos vandens gilumų mįslės. Aš – ne išimtis. Griebiausi mokslinio baigiamojo darbo su giliavandenėmis pintimis, nes norėjau savo kailiu patirti ir išvysti, kaip žmogus įveikia gylio mestus iššūkius, o gal net vienai iš pirmųjų išvysti niekada neregėtą žuvį, pintį ar kitą gyvūną. Nekantriai laukiau prasidėsiančios ekspedicijos į Grenlandijos jūrą, kur tūkstančius metų 3 kilometrų gylyje tūno mūsų tyrimų vieta – povandeninis kalnagūbris Vesteris.

Išaušus kelionės dienai skridome į tolimiausią Norvegijai priklausantį salyną Svalbardą, turintį vos 2600 gyventojų. Už kiekvieno miestelio ribų leidžiama išeiti tik nešinam šautuvu, nes gali užpulti baltieji lokiai. Longyearbyen pakrantėje prisišvartavęs mūsų laukė daug bangų nuskrodęs milžiniškas mokslinis laivas „Maria S. Merian“. Kelionės laiką iki atvykstant į kalnagūbrį teko išnaudoti besiruošiant laboratoriją, struktūrizuojant darbus, na, ir smagiausia – apžiūrint laivo erdves bei susipažįstant su įgulos nariais, su kuriais teks praleisti artimiausią mėnesį.

Darbas laive man buvo itin smagus, tačiau to paties nepasakytų kai kurie mano kolegos, audringesnes dienas leidę rankomis atsirėmę į kibirą.

Buvau viena iš laimingųjų, kuriai smarkus siūbavimas nekėlė jokių nepatogumų, nors, aišku, miegant ridendamasi iš vieno lovos krašto į kitą didelio malonumo nejaučiau – galite įsivaizduoti, koks jausmas būtų miegoti ant 8 valandas siūbuoti nesiliaujančio hamako. Kadangi tiems, kuriuos pykina, rekomenduojama valgyti, sutikdavau juos prie pietų stalo baltais it pienas veidais. Man pačiai didesnis iššūkis buvo visą mėnesį ištverti tikrą vokišką virtuvę, pasižymėjusią diena iš dienos net dukart per parą teikiamu mėsos patiekalu su bulvėmis. Nors ir nesu vegetarė, gailėjausi, kad nepasirinkau būtent šio meniu. Būnant laive savo mitybos stilių keisti jau vėlu, nes porcijos sunormuotos į priekį. Laimei, turėjome ir laisvo laiko, kurį galėjome praleisti sporto salėje su pirtimi, žaidimų erdvėje, pliekdami stalo futbolą, stalo tenisą, arba šnekučiuodamiesi laivo bare.

Laive buvo keletas tyrėjų grupių, o aš priklausiau vienai iš jų, tyrusiai gyvybiškai svarbius natūralius vandens filtrus – pintis (lot. Porifera).

*Stiklapinčių klasei priklausanti Schaudinnia genties atstovė (ilgis 20 cm) (nuotrauka autorės)*

Šie sėslūs gyvūnai išsivystė daugiau nei prieš 580 milijonų metų. Žvelgiant iš evoliucinės perspektyvos, tipas Porifera yra labai sėkmingas, išgyvenęs pasaulinio masinio išnykimo įvykius.

*Tikrųjų pinčių klasei priklausanti Geodia genties atstovė su radusia prieglobstį jūros žvaigžde (skersmuo 6 cm) (nuotrauka autorės)*

Yra aprašyta beveik 9 tūkst. pinčių rūšių, kurios viena nuo kitos it diena ir naktis gali skirtis išvaizda. Užauga nuo kelių milimetrų iki keleto metrų, aptinkamos įvairiausiomis formomis, pvz. vazos (Schaudinnia gentis), burbulo (Geodia gentis), koralų (Lyssodendoryx gentis) bei pateikia visą vaivorykštės spalvų spektrą. Ši įvairovė egzistuoja dėl to, kad jos aptinkamos nuo pusiaujo iki ašigalių, sekliose ir giliavandenėse buveinėse, siekiant abisalinę (2–6 km gylyje) ar net hadalinę (nuo 6 km iki vandenyno dugno) zonas.

Ekspedicijos metu dirbome daug ir intensyviai. Akys nesuprasdavo, diena dabar ar naktis, nes šviesu buvo visuomet, todėl ir darbai vyko bet kuriuo paros metu.

Mėginių ėmimui naudojome įrankį, vadinamą TV-grėbžtu. Šis kiek bauginantis įrenginys nuleidžiamas į dugną, kur užsidarydamas pagriebia ten esantį turinį. Ekrane transliuojamas vaizdas leidžia pasirinkti kurioje vietoje mėginius norime imti. Ištrauktas ant denio grėbžtas išpila visą kaušą sedimentų ir magminių akmenų bei gyvasties. Tiesa, viso šio proceso metu gyvieji organizmai rizikuoja būti pažeistais, todėl džiaugdavomės radę sveikas, formos nepraradusias pintis, nors pasitaikydavo ir tokių, kurias tekdavo rankioti iš skutelių.

*Nuotoliniu būdu valdomas povandeninis robotas (nuotrauka autorės)*

Kitas, pats adekvačiausias būdas pinčių ėmimui, yra naudojant nuotoliniu būdu valdomą povandeninį robotą (angl. remotely operated vehicle arba ROV). Tuomet laivo kabinoje sėdėdavome įtempę akis į plačiaekranį vaizduoklį, kuriame ryškiai matėme pinčių sodais (angl. sponge grounds) nusėtą kalnagūbrio paviršių. Pamatę itin keistas, nematytas pintis, radijo bangomis pranešdavome robotą valdančiam kolegai apie nusižiūrėtą objektą. Belikdavo stebėti kaip robotas savo nerangiomis rankomis (radiniai jam nuolat išsprūsdavo) stengiasi sugriebti pintį ir įdėti ją į integruotą dėžutę.

Abu metodai pintis atgabena į laivą, todėl jos skubiai perkeliamos į jūrinio vandens turinčius indus, kad nepradėtų džiūti ir bemat transportuojamos į laivo laboratoriją. Ten jų laukia fotoaparatas ir skalpelis. Visos pintys yra dailiai nupaveiksluojamos, o vėliau supjaustomos riešuto dydžio gabelėliais ir užšaldomos stingdančioje -80 °C temperatūroje iki tolimesnių molekulinių analizių grįžus į išsiilgtąją žemyninę dalį.

*Gyvaėdė pintis priklausanti Tikrųjų pinčių klasei, Asbestopluma genčiai (ilgis 13 cm) (nuotrauka autorės)*

Radinių užfiksuota begalinė įvairovė. Turbūt įdomiausia rasta pintis – gyvaėdė. Plona it siūlas, ji nekaltai ir ramiai plaikstosi jūros dugne, tačiau jos skelete esančios mažos spikulės (į adatą panašūs smaigaliai) gaudo vandenyje tarpstantį grobį (dažniausiai tai maži vėžiagyviai), kurį laikui bėgant suvirškina.

Pakerėjo ir kartu su pintimis rastos jūros plukės (angl. sea anemones), samangyviai (angl. Bryozoans), bei pačiose pintyse apsigyvenusios itin raudonos krevetės.

Mokslininkams labai svarbu išsiaiškinti pinčių rūšinę įvairovę, jų paplitimą, jose gyvenančių bakterijų įvairovę bei jų atliekamas funkcijas. Tai prisidėtų prie didesnio supratimo apie vandenynų ekosistemas, jų svarbą bei teikiamą naudą žmonėms. O tai svarbu norint atkreipti visuomenės bei sprendimų priėmėjų dėmesį į vandenyno išsaugojimą, skiriant didžiausią dėmesį tvaresniam teikiamų paslaugų naudojimui, biologinės įvairovės ir buveinių išsaugojimui.

Pasidalink savo istorija!