Jūros vėžlių gelbėjimas Viduržemio jūroje
Pasakoja Dagnė Cėplaitė, jūros vėžlių apsaugos organizacijos Archelon savanorė.
Kalbina Laura Stukonytė.
Dagnė beveik metus savanoriavo Graikijoje, apsupta Caretta caretta rūšies jūros vėžlių (angliškai šie vėžliai vadinasi loggerheads, o lietuviškai beveik taip pat - tiesiog logerhedai). Vasarą ji dirbo Zakinto salos pliažuose, kur padėjo užtikrinti sėkmingą šių vėžlių jauniklių išsiritimą, o likusius metus plušo vėžlių gelbėjimo centre Atėnuose.
Dagne, nustebink skaitytojus įdomiu faktu apie neįprastą jūros vėžlių gyvenimą.
Iš pliaže patelės užkasto ir palikto kiaušinių lizdo, vėžliukai paprastai išsirita naktį ir keliauja į jūrą susiorientuodami pagal mėnulio skleidžiamą šviesą, kuri atsispindi nuo jūros. Atrodo neįtikėtina tai, kad tokios išsiritusios vėžliukų patelės keliauja jūromis tūkstančius kilometrų, o po kelių dešimčių metų grįžta į tą patį pliažą kuriame gimė sudėti savo pačių kiaušinius.
Praleidai 9 mėnesius jūros vėžlių gelbėjimo centre - kokie buvo tie pacientai, kurie ten pakliūdavo?
Dažniausiai vėžliai pas mus atvykdavo su galvos sužeidimais arba netekę vieno iš pelekų. Kai kurių žaizdos būdavo gan gilios ir sunkios, tačiau su laiku ir tokios paprastai gana sėkmingai sugydavo. Atvykdavo ir vėžliai prariję plastiko ar žvejybos kabliukų. Pavyzdžiui, manydamas, kad plastikinis maišelis yra medūza (mėgstamas šių gyvūnų maistas) vėžlys jį praryja, jo virškinimo sistema nustoja funkcionuoti, jis tampa vangus, negali migruoti į šiltesnius vandenis ir sušąla.
Panašu, kad vėžliai atkeliauja į gelbėjimo centrą daugiausiai dėl žmogaus veiklos.
Deja, pagrindinės vėžlių atsidūrimo centre priežastys yra susijusios su žmogaus veikla. Kai kurie vietiniai žvejai galvoja, kad vėžliai yra jų konkurentai, ir pasitaikydavo tyčinių sužeidimo atvejų. Liūdniausia yra tai, kad natūralioje aplinkoje šių vėžlių dietoje žuvis sudaro labai mažą dalį. O visų jūros vėžlių rūšių populiacijos mažėja, kai kurie iš jų - kritiškai nykstantys. Pasitaikydavo ir sužeidimų nuo propelerių, nes kai kurie turistiniai laivai Graikijos pakrantėse nesilaiko saugaus atstumo vėžlių stebėjimo metu. Kita didžiulė problema - įsipainiojimas į žvejybinius tinklus ar paliktus plastikinius valus. Dauguma jūros vėžlių į mūsų centrą atvykdavo ne su vienu, o su keliais iš anksčiau minėtų sužeidimų.
Tikriausiai dalyvavai ne viename išgijusio vėžlio paleidime į laisvę. Kokios emocijos užlieja?
Vėžlio paleidimas į laisvę. Aut. Dimitris Fitilis
Jūros vėžlio paleidimas į laisvę yra kažkas neapsakomo žodžiais. Tau vienu metu ir gaila, nes jau būni prisirišęs prie gyvūno, tuo pačiu jaudiniesi galvodamas kaip jam seksis didžiajame mėlynajame, bei tuo pačiu metu ir be proto džiaugiesi, kad gyvūnas pagaliau grįžo į savo namus. Paprastai paleidžiant vėžlį reabilitacijos centro vadovė Eirini bei asistentas Michael būdavo vandenyje su nardymo priemonėmis, kad pastebėtų, kaip paleistas vėžlys elgiasi. Jausdavausi rami tik sulaukusi Eirini iškelto nykščio, rodančio, kad viskas yra gerai.
Žinau, kad turi vieną kvapą gniaužiančią asmeninę vėžlio gelbėjimo istoriją.
Taip, turiu vieną konkretų atvejį ir aš: dar prieš atvykdama į gelbėjimo centrą, aš savanoriavau tos pačios organizacijos paplūdimio projekte Zakinto saloje, kur padėjau besiritantiems vėžliukams sėkmingai pasiekti jūrą. Vieną dieną sulaukėm skambučio, kad netoli gyvenvietės yra pastebėtas sužeistas, gan vangus vėžlys. Nieko nelaukdami nuvykome į įvykio vietą. Man drauge su kitais savanoriais teko vandenyje surasti sužeistą vėžlį, jį pagauti (kas tikrai nėra lengva - jūros vėžliai greitesni nei įsivaizduojame) ir saugiai įkelti į valtį, kad galėtų būti nusiųstas į gelbėjimo centrą Atėnuose. Po geros valandos gaudynių mums pagaliau pavyko pagauti tą apie 50 kilogramų sveriantį vėžlį rankomis, bet staiga keliant jį iš vandens į laivą nukrito vienas iš jo pelekų. Aplink tą peleką buvo tvirtai apsisukęs žvejybinis valas, užspaudęs kraujotaką. Nemeluosiu, tokio šoko ir vaizdo gyvenime nesu mačiusi.
Tačiau vėžlys išgyveno. Kol tęsiau darbus paplūdimio projekte, Eirini bei gelbėjimo centro savanoriai juo pasirūpino. O po kiek laiko pati pradėjusi savanorystės etapą šiame centre, sutikau tą patį vėžlį, bet jau žymiai sustiprėjusį. Jo vardas Odisėjas. Man teko garbė ne tik padėti juo rūpintis, bet ir atlikti žaizdos gydymą. Kai Odisėjas jau buvo pasiruošęs keliauti į laisvę, centro vadovė man leido plaukti kartu su juo paleidimo metu. Šis jausmas nerealus, matyti visą procesą ir transformaciją nuo pradžios iki galo. Atsisveikindama su Odisėju nubraukiau ašarą. Nuoširdžiai pasakysiu, tokių konkrečių atvejų ir prisirišimų buvo ne vienas, galėčiau pasakoti ir pasakoti, nes vis su vienu ar kitu vėžliu turėjau kokį nors ryšį.
Esu įsitikinusi, kad skaitytojai norės išgirsti ir daugiau tavo istorijų. Ačiū už įkvepiantį pasakojimą ir pagalbą jūros vėžliams bei vandenynams!
O mūsų skaitytojai gali prisidėti prie šių gyvūnų apsaugos ir gydymo paaukodami ne pelno siekiančiai organizacijai Archelon, kurioje savanoriavo Dagnė, organizacijos tinklalapyje.
