Augalų ir dumblių naudojamos maistinės medžiagos, tokios kaip azotas ir fosforas, sudaro didelę dalį trąšų ir organinių atliekų. Šios atliekos iš sausumos per nuotekas pasiekia upes ir kartu su jomis atkeliauja iki vandenyno. Tai sukelia eutrofikaciją - maisto medžiagų perteklių vandenyje. [1]

Esant maistinių medžiagų pertekliui, vandenyje esantys dumbliai ima daugintis ypač greitai - vandens paviršiuje prasideda žalingas vadinamasis vandens žydėjimas.

Didelės dumblių koncentracijos neretai būna toksiškos gyvūnams (įskaitant žmones). [2] Be to, susidaręs dumblių sluoksnis neleidžia pro vandens paviršių patekti šviesai. Dėl to gilesniuose vandens sluoksniuose sustoja fotosintezė - procesas, kurio metu augalai ir dumbliai šviesos pagalba gamina deguonį - ir deguonies ima mažėti. [3]

Dumbliai gyvena trumpai, ir dideli žūnančių dumblių kiekiai nusėda į dugną, kur juos ima skaidyti bakterijos. Šio skaidymo proceso metu bakterijos sunaudoja didžiulius kiekius vandenyje ir taip mažėjančio deguonies, tad kitiems organizmams jo lieka vis mažiau. Taip galiausiai susidaro ištisos teritorijos, kuriose deguonies yra per mažai daugumai organizmų išgyventi. [4] Jos vadinamos negyvosiomis zonomis.

Dėl eutrofikacijos, Baltijos jūra yra laikoma viena labiausiai užterštų jūrų pasaulyje. [5] Joje turime ir vieną didžiausių pasaulyje negyvųjų zonų.

Eutrofikacijos problema Baltijos jūrą veikia ypač stipriai, kadangi ši jūra turi labai mažą susisiekimą su vandenynu ir dėl to vanduo joje atsinaujina labai lėtai. Be to, į ją įteka didelis skaičius upių, kurios su savimi atneša ne tik gėlą vandenį, bet ir teršalus. Šios Baltijos jūros savybės sudaro sąlygas itin didelių negyvųjų zonų susidarymui. [6]